Vėlinės,šventė per kurią prisimenam mirusius žmones.Galbūt todėl ši šventė man reiškia tiek daug,nes prieš keletą metų praradau savo mylimiausią ir brangiausią žmogų-savo tėti.Jo žutis įkvėpė mane tikėti Dievu...Tad pradėjau melstis,eiti į bažnyčią ir tikėti,kad kažkur aukštai danguje mano tėvelis žiūri į mane.Kad ir mano aistra irkluoti,tikiu,kad mano laimėjimais Jis didžiuojasi...
Mano laimei,turiu begalo gera draugę Dalia.Kadangi rudens atostogas leidom kartu,nakvodavom viens pat kita ir iki pat paryčių žiūrėdavom filmus,valgydavom čipsus,ar apsikabinę vieną kitą vekdavom,nusprendėm padaryt išties kažką gero,ir sutvarkyti apleistus kapus karmėlavos kapinėse.Tad daug nelaukusios kitą rytą iškeliavom į talką.Važiavom autobusu ir bene 3km ejom pestute per mišką,ieškojom grybų,juokemes,kalbėjom,kaip staiga sustojo automobilis ir miela mergina pasiūlė pavežėt iki kapų.Sutikom ;). Nuvykę i kapines sutvarkėm 4 apleistas kapavietes,radom ir mažą kūdikėlio kapą,baugu...Dar uždegem žvakutę ant mano tėčio ir vasarą mirusio kaimyno kapo ir iškeliavom namo.Grįžus namo išties jaučiau kažką gero savo širdį.Kaip gera daryti gerą.
Prieš metus laiko,manes pusbrolis paklausė,kokį žygdarbį esu padarius? Dabar galiu drasiai jam pasakyti ...




Štai toks vaizdas atrodė iš pradžių...















Be to,žolę teko rauti rankomis...


















Ant kiekvieno apleisto kapo uždegėm po žvakutę.(p.s pinigus už žvakutes davė mano sesuo Rūta)













Ir štai vaizdas po to...












Kaip ir minėjau,radom ir apleistą vaiko kapelį...

Ši diena nieko neišsiskyrė nuo daugelio,bent jau taip maniau ryte...
Šiandieną,kaip ir visada atsikelus ryte nusiprausiau,susidėjau pamokas,paskubomis išgėriau puodelį kavos ir išlėkiau į stotelę.Laukiau atvažiuojančio troleibuso,o štai ir jis...troleibusas kaip ir visada prigrūstas žmonių,tad atsistojau nuošalėjė prie lango.Pajutau keistą kvapą,ne verčiau tai buvo dvokas,lyg smalą kas degintu.Staiga iš troleibuso dugno pradėjo kilti dūmai,jų vis daugėjo,troleibusas prisipildė dūmų.Sunerimusios močiutės pradėjo šūkauti vairuotojui,kad jis sustotų.Troleibusas sustojo,išlipęs vairuotojas liepe visiems išlipti.Taigi neko išlipti...pažiūrėjus i laiką supratau,kad į mokyklą laiku tikrai nespėsiu.Įbėgus i mokyklą pamačiau tą perkreiptą budinčios veidą:
- Nu,kodėl vėluoji? Kokia klasė?
-Budinti atsiprašau,bet troleibusas pradėjo degt...-pasakiau aš.
-Na kitą kart sugalvok kažką geresnio,-atšovė ji man.
Taigi,palaikė mane už melagę,nors sakiau visišką tiesą...tad neatsigęžusi nuėjau i lietuvių pamoką.

Pirmasis puslapis

Štai ir rašau pirmąjį savo e-dienoraščio puslapį.Nesuprantu ką čia darau,išvis kam čia tokias nesamones rašyti?Todėl ir nusprendžiau parašyt beleką,kas tik knibžda ir šauną į galvą.Tiesa didelę įtaką pradėti rašyti šitas "nesamones" turėjo Augustė .) ,kuri dar pažadėjo komentuoti mano e-dienoraštį.
Taigi,dienoraštį pavadinau BRAŠKIŲ UOGIENĘ,galbūt del to,kad šiltais vakarais užsimaunu šiltas močiutes megstas vilnones koines,įsirangau i lovą,atsinesu braškių uogienę su puse šmoto batono,isijungių tv ir kaip koks karsonas valgau .) ,o kaip uogienė baigiasi,pasiemu sloika medaus,atsisėdu ant žemes ir su dideliu šaukštu bandau gramdyti medų iš sloiko ( dažniausiai jis būna kietas,sušales šaldituve).
Taigi šiai dienai kaip ir užteks,reikia kauptis rytojaus varžyboms...




Legenda (arba sutartiniai ženklai) :
.) -mano sukurtas "smailas piratas" ,nes turi tik vieną akį.